ŠEŠI MĖNESIAI PASLĖPTAM DEFEKTUI ATRASTI? Seimo siūlymas gali tapti dovana nesąžiningiems automobilių pardavėjams
Automobilis gali būti suklijuotas iš kelių avarinių transporto priemonių, jo saugos sistemos – apgautos elektroniniais įtaisais, tikroji rida – nebeatsekama, o variklio gedimas – laikinai užmaskuotas. Ir visa tai pirkėjas gali sužinoti praėjus daugiau nei pusei metų nuo įsigijimo.
Autorius: Ramūnas Mackevičius
Ar Seimas tikrai įvertino, su kokia naudotų automobilių rinka susiduria Lietuvos gyventojai, prieš svarstydamas galimybę nuo dvejų metų iki šešių mėnesių sutrumpinti terminą, per kurį galima pareikšti reikalavimus dėl įsigyto naudoto automobilio trūkumų?
Seimo nario Kęstučio Biliaus iniciatyva po pateikimo sulaukė 73 parlamentarų palaikymo. Prieš balsavo vienas, susilaikė devyni. Projektas perduotas svarstyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o į plenarinę salę turėtų grįžti 2027 metų pavasario sesijoje. Siūlomas pakeitimas būtų taikomas naudotų transporto priemonių sandoriams tarp fizinių asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos.
Seimo nario argumentas suprantamas: pardavėjas neturi atsakyti už automobilio gedimus, kuriuos sukėlė naujasis savininkas, netinkamai jį eksploatuodamas.
Tačiau čia ir prasideda esminė problema.
Ar tikrai sprendžiame nepagrįstų pirkėjų reikalavimų problemą, ar sukuriame sąlygas, kuriomis nesąžiningam pardavėjui užteks sulaukti šešių mėnesių, kad pirkėjas prarastų galimybę apginti savo interesus dėl iki pardavimo egzistavusių, bet vėliau paaiškėjusių trūkumų?
Esu Ramūnas Mackevičius, įmonės „Autopretenzija“ įkūrėjas. Jau septynerius metus dirbame su transporto priemonių pirkimo–pardavimo ginčais, paslėptais defektais ir pardavėjų atsakomybe.
Papasakosiu apie realias technines aplinkybes, kurias, prieš keičiant įstatymus, būtina suprasti.
1. Dveji metai nėra dvejų metų garantija
Pirmiausia reikia išsklaidyti vieną viešojoje erdvėje nuolat kartojamą nesusipratimą.
Dabartinis Civilinio kodekso 6.338 straipsnis nereiškia, kad pardavėjas dvejus metus privalo remontuoti bet kokį sugedusį automobilį, pakeisti į kitą, kompensuoti trūkumų šalinimo kaštus, arba atsiimti transporto priemonę, jei trūkumų šalinimo kaštai neproporcingi, esminiai ir/arba jie pavojingi.
Tai terminas, per kurį galima pareikšti reikalavimus dėl parduoto daikto trūkumų, kai nėra nustatyta kitokia garantija ar tinkamumo naudoti trukmė.
Svarbiausia aplinkybė – ar trūkumas egzistavo automobilio perdavimo metu, ar jo priežastis buvo susiformavusi iki pardavimo.
Jeigu pirkėjas netinkamai eksploatuodamas sugadina variklį, pardavėjas už tai neatsako vien dėl to, kad nepraėjo dveji metai.
Tačiau jeigu pardavėjas pardavė automobilį su iki sandorio egzistavusiu, bet nuslėptu variklio defektu, atsakomybės klausimas niekur nedingsta vien todėl, kad gedimas išryškėjo vėliau.
Be to, įstatymas numato pirkėjo pareigą apie pastebėtus trūkumus pranešti per protingą terminą ir trūkumus turi įrodyti tas, kuris teigia.
Taigi jau dabar egzistuoja teisiniai mechanizmai, leidžiantys atskirti natūralų nusidėvėjimą, netinkamą eksploataciją ir iki pardavimo buvusius defektus.
2. Tikroji automobilio rida: tai, ko pirkėjas dažnai negali patikrinti
Viena iš didžiausių naudotų automobilių rinkos problemų – nepatikima arba nepilna transporto priemonės istorija.
Pirkėjai dažnai įsitikinę, kad pagal automobilio VIN kodą arba kreipęsi į oficialų gamintojo atstovą galės sužinoti visą transporto priemonės istoriją.
Deja, taip nėra.
Gamintojų elektroninėse sistemose gali būti kaupiami aptarnavimo, garantinių remontų ir ridos duomenys, tačiau jie nėra visada išsamūs. Jeigu automobilis buvo prižiūrimas nepriklausomame servise, dalis darbų į gamintojo sistemą apskritai nepatenka.
Dar sudėtingesnė situacija, kai transporto priemonė į Lietuvą atvežama iš kitos Europos valstybės.
Net oficialus atstovas Lietuvoje gali neturėti visų ankstesnės eksploatacijos duomenų. Informacija gali būti neprieinama dėl skirtingų gamintojų sistemų, duomenų apsaugos, neįvestų aptarnavimo įrašų ar kitų priežasčių.
Čia atsiranda ir platesnė rinkos skaidrumo problema.
Europos valstybėse egzistuoja skirtingos transporto priemonių apskaitos ir istorijos prieinamumo sistemos. Vienose šalyse ridos patikra yra gerokai paprastesnė, kitose – gerokai sudėtingesnė.
Kai automobilis yra ekonomiškai nebetinkamas eksploatuoti vienoje šalyje, jo išvežimas ir pardavimas kitoje rinkoje gali tapti finansiškai patrauklia alternatyva. Kuo mažiau prieinami tikrosios būklės duomenys, tuo sunkiau pirkėjui įvertinti, ką jis iš tikrųjų perka.
Tai nereiškia, kad visi gamintojai ar eksportuotojai sąmoningai slepia informaciją. Tačiau tokia informacijos fragmentacija sudaro sąlygas neskaidriai prekybai.
Ir dabar įsivaizduokime: žmogus nusiperka automobilį, kuris turi suklastotą ridą, tačiau tikroji rida paaiškėja tik po aštuonių mėnesių, kai aptinkami neatitikimai elektroniniuose valdymo blokuose arba gaunami ankstesnių techninių apžiūrų duomenys.
Ką jam daryti?
Ar tokį pirkėją turėtume palikti vieną todėl, kad jis nespėjo išsiaiškinti tiesos per šešis mėnesius?
3. Saugos sistemos: automobilis gali atrodyti tvarkingas, tačiau avarijos atveju jūsų neapsaugoti
Ši problema jau ne vien apie pinigus.
Tai – žmonių gyvybės ir sveikatos klausimas.
Po eismo įvykių automobiliai kartais remontuojami ne atkuriant gamintojo numatytą saugos sistemų veikimą, o siekiant tik panaikinti matomus avarijos padarinius ir įspėjimus prietaisų skydelyje.
Pateiksiu keletą techninių pavyzdžių.
Oro pagalvių sistemos.
Po avarijos neišskleistos ar jau suveikusios oro pagalvės turi būti tinkamai atkurtos arba pakeistos pagal gamintojo reikalavimus.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai:
- vietoj tinkamo oro pagalvių sistemos remonto sumontuojami elektroniniai apgavikai – emuliatoriai;
- į prietaisų skydelio priekinę panelę vietoj oro pagalvės ar jos modulio įspraudžiamos kitos medžiagos;
- pažeisti laidai, jungtys ar sistemos komponentai paliekami nesutvarkyti;
- sumontuojamos papildomos elektrinės varžos, imituojančios oro pagalvės grandinės buvimą.
Tokie sprendimai gali apgauti tam tikras diagnostikos sistemas ir panaikinti gedimo indikaciją.
Svarbu suprasti: ne kiekviena diagnostikos procedūra ar trumpa elektroninė patikra aptiks visus tokius pakeitimus. Kai kurios sistemos gali rodyti, kad gedimų nėra, nors reali saugos įrangos būklė neatitinka gamintojo numatytos.
Ką tai reiškia pirkėjui?
Jis gali nusipirkti automobilį, kuris atrodo tvarkingas, prietaisų skydelyje nedega jokia įspėjamoji lemputė, tačiau eismo įvykio metu oro pagalvės gali nesuveikti taip, kaip turėtų.
Ar tokį defektą žmogus privalo aptikti per šešis mėnesius?
Ir ar tikrai galima tikėtis, kad kiekvienas pirkėjas prieš pirkdamas sugebės nustatyti, jog automobilio saugos sistema buvo ne suremontuota, o tiesiog apgauta?
4. Išmetimo sistemos gedimai taip pat gali būti užmaskuojami
Kita sritis – išmetamųjų dujų valymo sistemos.
Dyzeliniuose ir benzininiuose automobiliuose naudojamos sudėtingos išmetamųjų dujų kontrolės sistemos. Tai gali būti DPF, EGR, SCR, AdBlue, katalizatoriai, NOx davikliai ir kita įranga.
Kai šios sistemos sugenda, jų remontas kartais kainuoja nemažus pinigus.
Todėl pasitaiko atvejų, kai vietoj tinkamo remonto:
- fiziškai pašalinami arba išardomi taršos kontrolės sistemos komponentai;
- elektroniniu būdu pakeičiama variklio valdymo programinė įranga;
- išjungiami tam tikrų jutiklių signalai;
- pakeičiami ar imituojami daviklių rodmenys;
- laikinai panaikinami gedimų kodai ar jų rodymo sąlygos.
Pirkėjas gali įsigyti automobilį, kuriame išmetimo sistema atrodo veikianti, o gedimų indikacijos nėra.
Tik vėliau, atsiradus kitoms eksploatavimo sąlygoms, atlikus išsamesnę diagnostiką ar išryškėjus susijusiems gedimams, paaiškėja tikroji situacija.
Tai ne tik techninės būklės, bet ir taršos kontrolės bei teisės aktų laikymosi klausimas.
5. Didžiausia techninė problema – „Frankenšteinai“
Automobiliai, surinkti iš kelių skirtingų transporto priemonių.
Tai viena sudėtingiausių situacijų, su kuriomis gali susidurti naudoto automobilio pirkėjas.
Įsivaizduokime transporto priemonę, kuri po sunkios avarijos yra ekonomiškai neremontuotina.
Vietoj to, kad būtų tinkamai sutvarkyta arba utilizuota, jos dalys panaudojamos kitam automobiliui surinkti. Vieno automobilio priekinė dalis, kito galinė, trečio elektronikos komponentai, važiuoklės elementai ar kėbulo konstrukcijos.
Iš išorės toks automobilis gali atrodyti visiškai tvarkingas. Jis gali būti nudažytas, turėti gražų saloną, veikiančią multimediją ir net sėkmingai pravažiuoti įprastą techninę apžiūrą.
Tačiau jo konstrukcija, geometrija, suvirinimo vietos, saugos elementai ir elektroninės sistemos gali neatitikti gamintojo numatytų reikalavimų.
Dar blogiau, kad tokio automobilio istorija gali būti išskaidyta per kelias skirtingas transporto priemones, skirtingas šalis ir skirtingus VIN numerius.
Pirkėjas gali net nežinoti, kad jo įsigytas automobilis iš tikrųjų yra kelių avarinių automobilių mišinys.
Tokio defekto nustatymui kartais reikia specializuotos kėbulo geometrijos patikros, suvirinimo vietų analizės, elektroninių modulių identifikavimo ir kitų išsamių tyrimų.
Tai nėra dalykai, kuriuos galima patikimai nustatyti paprastos apžiūros metu.
O jeigu tokio automobilio konstrukciniai ar saugos trūkumai paaiškėja po septynių, devynių ar dvylikos mėnesių, ar pirkėjas jau turėtų būti laikomas pavėlavusiu ginti savo teises?
6. Variklio „medus“ ir kiti laikini sprendimai
Dar viena dažnai pasitaikanti problema – mechaninių gedimų maskavimas.
Pavyzdžiui, į variklį įpilama specialių tirštinančių priedų, vadinamųjų „medaus“ ar „daktaro“. Jie gali laikinai pakeisti tepalo klampumą, sumažinti tam tikrus triukšmus ar kitus gedimo požymius.
Pirkėjas išbando automobilį ir mano, kad įsigijo tvarkingą transporto priemonę. Tačiau po kurio laiko transporto priemonei vartojant alyvą, tenka ją papildyti, o kartais ir pakeisti nauja, kad būtų nustatyta alyvos vartojimo priežastis.
Tačiau po kelių tūkstančių kilometrų, pasikeitus alyvos savybėms, pradeda ryškėti tikroji variklio būklė: tepimo slėgio problemos, padidėjęs triukšmas, įdėklų ar kitų variklio komponentų pažeidimai.
Tokiais atvejais net ir profesionaliam servisui gali prireikti papildomų tyrimų, kad būtų nustatyta, ar gedimo priežastis egzistavo dar iki pardavimo.
Šešių mėnesių terminas tokiai situacijai išspręsti gali būti tiesiog per trumpas.
7. O kaip pirkėjas įrodys, kad pardavėjas apie viską žinojo?
Siūlomame įstatymo projekte numatoma išimtis, kai pardavėjas tyčia nuslėpė jam žinomus esminius automobilio trūkumus.
Skamba teisingai, tačiau kyla labai praktinis klausimas: kaip tai įrodyti?
Pirkėjas paprastai neturi pardavėjo ankstesnių remonto dokumentų, diagnostikos ataskaitų, susirašinėjimų ar informacijos apie automobilio įsigijimo aplinkybes.
Mūsų praktikoje pasitaiko situacijų, kai transporto priemonė įsigyjama su žinomais trūkumais, jie užfiksuojami pirminėje pirkimo–pardavimo sutartyje, o vėliau dokumentai pakeičiami arba sudaroma nauja sutartis, kurioje ankstesnių trūkumų nebelieka.
Pasitaiko ir atvejų, kai faktiškai automobilį parduoda vienas asmuo, o dokumentuose pardavėju nurodomas kitas.
Tai ypač svarbu todėl, kad siūlomas šešių mėnesių terminas būtų taikomas sandoriams tarp fizinių asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos.
Ar buvo įvertinta, kiek profesionalios prekybos atvejų gali būti pridengiama formaliai privačių asmenų sandoriais?
Ir kaip pirkėjas turės įrodyti, kad už tariamai privataus pardavėjo iš tikrųjų slypi profesionalus perpardavinėtojas?
8. LAT praktika jau leidžia atskirti pirkėjo ir pardavėjo atsakomybę
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra nagrinėjęs naudotų transporto priemonių pirkimo–pardavimo ginčus.
Pavyzdžiui, 2022 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022 teismas pasisakė dėl naudoto daikto kokybės, natūralaus nusidėvėjimo ir pirkėjo bei pardavėjo pareigų.
Teismų praktikoje vertinama, ar trūkumas egzistavo perdavimo metu, ar pirkėjas apie jį žinojo arba galėjo žinoti, kokią reikšmę turi automobilio amžius, naudojimas ir techninė būklė.
Tai nėra situacija, kurioje kiekvienas gedimas automatiškai priskiriamas pardavėjui. Ginčai sprendžiami vertinant konkrečias aplinkybes ir įrodymus.
Todėl norėtųsi atsakymo, kokią konkrečią galiojančio teisinio reguliavimo spragą siūloma pataisa užpildys.
Ar tikrai būtina keturis kartus sutrumpinti terminą, užuot tobulinus įrodymų vertinimą ir ginčų sprendimo procedūras?
9. Ką siūlome vietoj pirkėjų teisių trumpinimo?
Jeigu tikslas yra sąžiningesnė naudotų automobilių rinka, siūlome spręsti tikrąsias problemas.
1. Nepriklausoma techninė patikra prieš pirkimą.
Būtina šviesti pirkėjus, kad automobilį prieš įsigyjant reikėtų tikrinti nepriklausomame servise. Tačiau būtina aiškiai pasakyti, kad net ir profesionali patikra negarantuoja, jog nebus aptikta jokių paslėptų defektų.
2. Europos mastu prieinama transporto priemonių istorija.
Reikalingas efektyvesnis valstybių ir gamintojų bendradarbiavimas, kad būtų galima patikrinti ridos, techninių apžiūrų, avarijų, registracijos ir remonto istoriją.
3. Griežtesnė atsakomybė už saugos sistemų klastojimą.
Oro pagalvių, elektroninių saugos sistemų, išmetamųjų dujų kontrolės sistemų ir konstrukcinių automobilio elementų būklės slėpimas neturėtų būti vertinamas kaip eilinis komercinis ginčas.
4. Skaidresnės pirkimo–pardavimo sutartys.
Pardavėjas turi deklaruoti jam žinomus esminius trūkumus. Pirkėjas turi suprasti, ką pasirašo, ir neturėtų būti klaidinamas neteisėtais įrašais apie visišką pardavėjo atsakomybės panaikinimą.
5. Profesionalios prekybos atskyrimas nuo tikro privataus pardavimo.
Būtina užtikrinti, kad profesionalūs perpardavinėtojai negalėtų išvengti atsakomybės vien dėl to, kad sandorį formaliai sudaro kito fizinio asmens vardu.
6. Prieinamesnės techninės ekspertizės.
Reikia ieškoti būdų, kaip vartotojams padėti nustatyti, kada gedimo priežastis atsirado, kokia buvo automobilio būklė perdavimo metu ir ar defektas galėjo būti užmaskuotas.
10. Klausimai Seimo nariui Kęstučiui Biliui ir pataisoms pritariantiems parlamentarams
Norėtume viešai sulaukti atsakymų į keletą konkrečių klausimų:
- Ar prieš teikiant pataisą buvo konsultuojamasi su nepriklausomais transporto priemonių techninių ekspertizių specialistais ir įmonėmis, kurios kasdien nagrinėja ginčus dėl paslėptų defektų?
- Ar buvo atlikta analizė, per kiek laiko realiai išaiškėja skirtingų transporto priemonių sistemų defektai?
- Ar buvo įvertinta, kad elektroniniu būdu užmaskuoti saugos sistemų gedimai gali būti neaptinkami įprastos diagnostikos metu?
- Ar buvo analizuota „Frankenšteinų“ – iš kelių transporto priemonių surinktų automobilių – problema?
- Ar buvo įvertinta, kad iš užsienio importuojamų automobilių ridos ir remonto istorija dažnai yra nepilna arba neprieinama?
- Kaip pirkėjas turės įrodyti tyčinį trūkumų slėpimą, jeigu pardavėjas yra sunaikinęs ar pakeitęs ankstesnius dokumentus?
- Kaip bus užtikrinta, kad profesionalūs automobilių perpardavinėtojai negalėtų naudotis formaliai privačių asmenų sandoriais?
- Kokiais konkrečiais duomenimis pagrįstas įsitikinimas, kad šešių mėnesių terminas išspręs nepagrįstų pirkėjų pretenzijų problemą?
Pabaigai – ar tikrai žinome, ką perkame?
Naudotas automobilis nėra paprastas buities daiktas.
Tai sudėtinga mechaninių, elektroninių, konstrukcinių ir saugos sistemų visuma. Jo tikrosios būklės kartais neįmanoma nustatyti net atliekant profesionalią diagnostiką, kol neatsiranda tam tikros eksploatavimo sąlygos arba nėra atlikti išsamesni tyrimai.
Pirkėjas gali nusipirkti automobilį, kuris:
- turi suklastotą ridą;
- yra surinktas iš kelių avarinių transporto priemonių;
- turi neveikiančias arba elektroniniais apgavikais užmaskuotas oro pagalvių sistemas;
- turi pašalintus ar elektroniniu būdu išjungtus išmetamųjų dujų valymo komponentus;
- turi laikinai užmaskuotus variklio ar pavarų dėžės gedimus;
- yra suremontuotas taip, kad išoriškai atrodo tvarkingas, tačiau neatitinka gamintojo saugos reikalavimų.
Ir visa tai gali paaiškėti ne per pirmąsias savaites ar mėnesius.
Todėl man kyla labai paprastas klausimas: kodėl, užuot sprendę šias problemas, svarstome galimybę sutrumpinti laiką, per kurį žmogus gali ginti savo teises?
Mes nesame prieš sąžiningų pardavėjų apsaugą. Pardavėjas neturi atsakyti už pirkėjo sukeltus gedimus. Tačiau ir pirkėjas neturi tapti visų iki pardavimo egzistavusių, tačiau nuslėptų problemų finansiniu garantu.
Dveji metai nėra leidimas piktnaudžiauti. Šeši mėnesiai nėra garantija, kad paslėptų defektų jau nebeliko.
Įstatymų leidyba turėtų remtis ne pavienėmis istorijomis apie pirkėjus, kurie po metų nori grąžinti automobilį, o visos rinkos analize, techninėmis žiniomis ir teisininkų praktika.
Todėl kviečiame Seimą neskubėti priimti šių pataisų ir surengti atvirą diskusiją, į kurią būtų pakviesti nepriklausomi automobilių techniniai ekspertai, servisų atstovai, teisininkai, vartotojų teisių gynėjai ir naudotų transporto priemonių ginčus nagrinėjantys specialistai.
Kviečiame ir žiniasklaidą imtis šios temos. Norime ne politinio ginčo, o rimtos diskusijos apie vartotojų teises, automobilių saugumą ir realią naudotų transporto priemonių rinkos būklę.
Jeigu reikia, esu pasiruošęs dalyvauti televizijos ar radijo diskusijose, pateikti praktinių pavyzdžių ir paaiškinti, kaip techniškai nustatomi paslėpti transporto priemonių defektai.
Šaltiniai žurnalistams
- LRT – Seimas linkęs trumpinti terminą, kada galima kreiptis dėl įsigyto automobilio trūkumų.
- LRT – advokato komentaras apie siūlomas pataisas.
- Lietuvos teismai – LAT praktika dėl naudoto automobilio trūkumų.
- LRT – ar įmanoma sužinoti tikrąją naudoto automobilio istoriją?.
- Lrytas – naudotų automobilių istorijos patikros problematika.